Vaizdas sukurtas naudojant AI

Ar galima tuo pasitikėti? Kaip žaidimai skatina gebėjimą naudotis žiniasklaidos priemonėmis

Kiekvieną dieną priimame sprendimus remdamiesi gaunama informacija. Skaitome antraštes, naršome socialinius tinklus, žiūrime vaizdo įrašus, skaitome statistiką ir atsižvelgiame į kitų žmonių nuomonę. Norėdami nuspręsti, ar kas nors atrodo patikima, dažnai turime vos kelias sekundes.

Tačiau informacija ne visada tiksli. Nuotrauka gali būti tikra, tačiau pateikta netinkamame kontekste. Statistika gali būti tiksli, tačiau neišsami. Antraštė gali išpūsti tikrąjį straipsnio turinį. Plačiai bendrinamas įrašas vis tiek gali būti kilęs iš nepatikimo šaltinio.

Mokėjimas orientuotis šioje aplinkoje – svarbi gebėjimo naudotis žiniasklaidos priemonėmis (angl. media literacy) dalis. Europos Komisija šį gebėjimą apibrėžia kaip įgūdžių, žinių ir supratimo visumą, leidžiančią žmonėms veiksmingai ir saugiai naudotis žiniasklaida, kritiškai vertinti informaciją, analizuoti sudėtingus reiškinius ir atskirti faktus nuo nuomonių.   

Žaidimai suteikia galimybę šiuos gebėjimus ugdyti praktiškai – žaidėjai priima sprendimus, mato savo sprendimų pasėkmes ir juos apmąsto.

Nuo žinojimo prie veikimo

Visi esame girdėję tokių patarimų, kaip „patikrink informacijos šaltinį“, „palygink su kitais šaltiniais“, „neapsiribok vien straipsnio antrašte“ ar „ieškok tai pagrindžiančių įrodymų“. Sunkiausia šių principų laikytis tuomet, kai informacijos srautas greitas, o skirtingi šaltiniai teikia prieštaringą informaciją.

Žaidimas tokią situaciją gali paversti praktine patirtimi. Įsivaizduokite: žaidėjas turi nuspręsti, kaip išgalvotame miestelyje turėtų būti panaudota vieša erdvė. Prieš priimdamas sprendimą, jis gauna įrašą iš socialinių tinklų, trumpą žinių pranešimą, statistinius duomenis ir kito veikėjo žinutę. Šiuose šaltiniuose teikiama informacija ne visai sutampa.

Žaidėjas nedelsiant gali imtis veiksmų, ieškoti kito informacijos šaltinio, tikrinti statistinių duomenų patikimumą ir įsivertinti, ar pateikta idėja iš tiesų susijusi su aptariamu įvykiu. Užuot vien įsiminęs, ką reikėtų tikrinti, žaidėjas mokosi visą tai taikyti praktiškai.

Svarbu ne tik tai, ar informacija teisinga

Gebėjimas naudotis žiniasklaidos priemonėmis naudingesnis, kai peržengia  paprasto pasirinkimo tarp „tikra“ ir „netikra“ ribas. Klaidinanti informacija ne visais atvejais būna išgalvota – dažnai tiesiog trūksta konteksto, pateikiama tik dalis faktų ar aiškinama perdėtai.

Pavyzdžiui, žaidimo įraše gali būti teigiama, kad projektas kainuos tris kartus daugiau, nei planuota. Tačiau ši informacija gali būti paremta ankstesne projekto pasiūlymo versija. Kitas įrašas jau tvirtina, kad projektui nepritaria beveik visi žmonės, nors apklausoje tikriausiai dalyvavo tik nedidelė grupė. Nuotrauka gali būti tikra, tačiau daryta kitoje vietoje ar kuriuo nors kitu metu.

Gerai sukurtas žaidimas skatina žaidėjo gebėjimą argumentuotai pagrįsti savo nuomonę, o ne siekti vieno iš anksto numatyto atsakymo. Ar žaidėjas patikrino daugiau nei vieną šaltinį? Ar ieškojo įrodymų? Ar suprato, ko trūksta? Ar perskaitęs naują informaciją buvo pasirengęs persvarstyti savo pirminę nuomonę?

Patirties kūrimas

Žaidimuose natūraliai susiformuoja nenutrūkstama grandinė: informacija, pasirinkimai, pasekmės ir refleksija. Žaidėjas gali priimti prastą sprendimą, pamatyti jo pasėkmes ir išbandyti kitą strategiją, o padaryta klaida nereiškia, kad mokymosi procesas baigtas.

Toks mokymasis vyksta ne tik žaidžiant, bet ir kuriant žaidimus. Net ir paprasto pasirinkimais grindžiamo (angl. branching story) žaidimo kūrimas skatina autorių apgalvoti, kaip pateikiama informacija ir kokį poveikį daro žaidėjo sprendimams.

Ką žaidimo pradžioje žino žaidėjas? Kuris šaltinis atrodo patikimas? Kokio konteksto trūksta? Kada turėtų paaiškėti nauji įrodymai? Kas nutinka, kai žaidėjas per greitai priima sprendimus? Ar gali du žmonės skirtingai, tačiau pagrįstai suprasti tą pačią informaciją?

Tai klausimai, susiję ne tik su žaidimų kūrimu, bet ir gebėjimu naudotis žiniasklaidos priemonėmis. Jie skatina kūrėjus galvoti apie įrodymus, konteksto pateikimą (angl. framing), patikimumą ir neapibrėžtumą. Norint šią veiklą įgyvendinti, nereikia stiprių programavimo įgūdžių: net ir paprasta kodavimo nereikalaujanti istorija gali tapti prasminga mokymosi patirtimi.

Kokią vietą šiame kontekste užima projektas „U Video Games?

Ši tema – viena iš „EU Video Games“ projekto nagrinėjamų sričių. Projekte plačiai orientuojamasi į demokratiją, dalyvavimą, Europos pilietybę ir vertybes bei skaitmeninius įgūdžius, pasitelkiant žaidimais grįstą mokymąsi, kad pilietinis ugdymas taptų interaktyvesnis ir labiau prieinamas.

Šiuo metu projekte jau prieinami turinio rinkiniai apie demokratiją ir ES, techninis vadovas, skirtas kodavimo nereikalaujančių, edukacinių žaidimų kūrimui  ir turinio vadovas, padedantis į žaidimą integruoti mokomuosius dalykus. Taip pat projekto svetainėje galite rasti pavyzdinių žaidimų, šablonų ir žaidimų kūrimo įrankių rinkinį. Dar planuojama parengti mokomąsias programas ir pristatyti jaunų dalyvių sukurtus žaidimus. Gebėjimas naudotis žiniasklaidos priemonėmis ir informacinis raštingumas, įskaitant dezinformacijos keliamus iššūkius, taip pat gali būti įtraukiami į šias veiklas kaip viena iš pilietinio ugdymo ir skaitmeninių įgūdžių temų, o ne kaip pagrindinis projekto objektas.

Todėl gebėjimas naudotis žiniasklaidos priemonėmis yra puikus pavyzdys, atskleidžiantis, kaip abstrakčią pilietinę ar skaitmeninę kompetenciją galima integruoti į žaidimo procesą: užuot sakius žaidėjams, kuo tikėti, jie pirmiausia skatinami išnagrinėti situaciją ir tik tuomet priimti sprendimą.

Užduokite geresnius klausimus

Realybėje informacinė erdvė yra pilna neapibrėžtumo. Du patikimi šaltiniai gali apibrėžti skirtingus tos pačios problemos aspektus, o įrodymai gali būti netikslūs. Žinomi faktai nuolat kinta.

Žaidimai ypač tinka šiam neapibrėžtumui atskleisti, nes informacija juose aiškėja palaipsniui, o sprendimų pasekmės išryškėja tik laikui bėgant. Todėl žaidėjai gali būti skatinami ne tik klausti „Ar tai tiesa, ar melas?“, bet ir užduoti geresnius klausimus:

  • Kas šios informacijos autorius?
  • Kokie įrodymai šią informaciją pagrindžia?
  • Kokio konteksto trūksta?
  • Ar rasiu šią informaciją kur nors kitur?
  • Kas paskatintų mane pakeisti nuomonę?

Tikslas nėra skatinti žaidėjus viskuo abejoti. Siekiama ugdyti įprotį tikrinti informaciją, lyginti šaltinius ir dar kartą apsvarstyti savo nuomonę prieš imantis kokių nors veiksmų.

Žaidimai negali nuspręsti už žmones, kuo jiems tikėti. Tačiau gali suteikti saugią aplinką, kurioje žmonės mokosi priimti labiau pagrįstus sprendimus.

Kartais išmintingiausias žingsnis yra ne greitesnis sprendimo priėmimas, o pirminis informacijos patikrinimas.

 

 

Daugiau skaitinių: